Lietuvio Ispanijoje veidą piešia skirtingi laikmečiai ir aplinkybės. Jūratė Micevičiūtė prieš 20 metų išvyko gyventi į Ispaniją. Žurnalistė, vertėja iš senosios ispanų kalbos, gidė, lydinti piligrimų iš Lietuvos grupes, knygos lietuvių ir ispanų kalbomis “17 Šv. Teresės miestų” ir netrukus pasirodysiančios antrosios kelionių knygos “4 keliai prie Gyvybės medžio” autorė. Jūratė per šiuos metus išsaugojo ir išlaikė lietuvybę, kultūrinius ryšius su Lietuva.

Ką Jums reiškia išsaugoti ir išlaikyti lietuvišką tapatybę Ispanijoje?

            Būti lietuve Ispanijoje reiškia visada jaustis kitokia, net jei kartais to visai nesinori ir bevelytum susilieti su vietinių minia. Iš pradžių, tik atvažiavusi, labai norėjau supanašėti su ispanais, maniau, tada bus lengviau integruotis, susirasti savo vietą, net ispanišką vyro pavardę buvau pasiėmusi. Bet paskui supratau, kad nuo savo kitoniškumo nepabėgsiu, ir kad lietuvybė apskritai yra didžiulis turtas – galiu praturtinti ispanus, pasiūlyti jiems kitaip pažvelgti į jų pačių tikrovę. Tad atsikeičiau pavardę ir įpratau būti „matoma“ – atkreipti kitų dėmesį – ir būti šiek tiek savo krašto ambasadore, nes daugeliui sutiktų ispanų aš esu pirmoji pažįstama lietuvaitė: pagal mane jie sprendžia apie visus lietuvius ir Lietuvą.    

Ar gyvendama Ispanijoje tęsiate savo žurnalistinę praktiką? Rašote straipsnius? Kokiomis temomis?

            Man visada buvo artimesnė analitinė žurnalistika, ir kol gyvenau Lietuvoje, labiausiai mėgau kurti pokalbius. Dabar rašau publicistiką, esė įvairiomis temomis, kurių vis atsiranda dirbant pagrindinį darbą – su vertimais ar piligriminiais maršrutais. Savo vaidmenį suprantu kaip tarpininkės: kai randu kažką svarbaus Ispanijoje, stengiuosi tai pristatyti Lietuvos spaudoje – žurnale „Kelionė“, svetainėse „bernardinai.lt“, „8diena.lt“… Žurnalistės gyslelė man labiausiai pasimato, kai randu galimybę sugriauti kokį įsisenėjusį mitą – pavyzdžiui, kad visiškas atvirumas yra gerai, arba kad Mergelė Marija buvo labai švelni ir niekada nesupykdavo. Pastaroji tema ir kitos panašios gali pasirodyti specifinės, skirtos tiktai religingiems žmonėms, bet man jos yra proga pakalbėti apie kokią nors aktualią šiandienos problemą užkabinant ją netikėtu kampu. Pavyzdžiui, pradėjusi kalbėti apie paveikslą, kur Mergelė Marija vaizduojama su dygliuota kuoka mušanti velnią, galiu pereiti svarstyti, ar pykti yra leistina ir kada pykti yra gerai, o kada reikia susilaikyti. Juk išminties perlų mums nebūtina eiti ieškoti į kitą pasaulio pusę pas budistus Himalajuose ar šamanus Sibire – juos turime čia pat, pašonėje, savo tradicijoje.

Papasakokite plačiau apie vertimus. Kuo Jums ypatinga lietuvių ir, kuo, ispanų kalba?

            Vertėjas yra žmogus, kuris atidžiausiai perskaito kūrinį po paties rašytojo, tad šis darbas yra tikra dovana. Kartu jis – ir labai sunkus, nes tik labai retai pasiseka tikrai tiksliai išversti sakinį, mintį… Kalbos tiesiog perdaug skiriasi tarpusavyje, tad automatiškai perkelti žodį iš vienos kalbos į kitą beveik nešįmanoma, – juk tikrovę į žodžių „aptvarėlius“ jos dalina skirtingai net jei kalbam apie tokį įprastą dalyką kaip žmogaus kūnas. Pavyzdžiui, mūsų „ranka“ reiškia kūno dalį nuo peties iki pirštų galiukų, ir tik kai kuriose frazėse iš konteksto suprantame, kad kalbama apie plaštaką („pasisveikindamas padavė ranką“), o ispanams „rankai“ išversti reikėtų dviejų žodžių: „brazo“ – ranka nuo peties iki riešo, ir „mano“ – plaštaka.

            Šnekamoji lietuvių kalba man atrodo be galo išraiškinga, spalvinga, lanksti, gyva – puiki priemonė perteikti mintį „populiariai“, nes dėl daugybės veiksmažodžių formų kalba tiesiog liejasi kaip upokšnis, ji – pilna gyvybės. Dėl to, ji, pavyzdžiui, puikiai tinka versti tokius gyva tikrove ir buitimi alsuojančius kūrinius kaip šv. Teresės Avilietės ar Migelio Servanteso veikalai. Tačiau daug sunkiau su lietuvių kalba „susitvarkyti“, kai prireikia tikslumo, ypač mokslinius tekstus verčiant. Tuomet dėl sąvokų tenka prikaišioti į sakinį daugybę daiktavardžių ir kalbėjimas tampa sunkus. Laimei, pamėgome drąsiau kurti lietuviškus naujadarus, ir kai kurie man atrodo tikri saldainiukai.

            Ispanų kalba turi trijų tūkstantmečių paveldą, nuo romėnų laikų. Ir didžiausias mano asmeninis atradimas buvo tas, kad išmokus ispanų kalbą staiga „atgijo“ tos sąvokos, kurias aš studijuodama Lietuvoje buvau tiesiog iškalusi mintinai drauge su apibrėžimais. Pamačiau, iš kokių buitiškų žodžių jos „išdygusios“… Kita vertus, supratau, kad iš pažiūros paprasta ispanų kalba yra kaip kalnas, kurio viršūnė slepiasi debesyse – tikrai meistriškai ją įvaldyti labai sunku. Pavyzdžiui, ji turi daugybę šmaikščių priežodžių ir palyginimų, atėjusių net iš Pietų Amerikos ar Filipinų, ir kol neimsite jais papuošti savo kalbos, joks ispanas jūsų nuoširdžiai nepagirs už gerą kalbos mokėjimą. Tokią kalbą įvaldyti yra didis iššūkis ir malonumas.   


            Tradicinė piligrimystė ir piligrimystė Jūsų akimis. „Piligrimų keliai – kai dirba ne tik kojos, bet ir galva“ – dalijasi autorė.

Man norisi manyti, kad tikroji, tradicinė piligrimystė kaip tik ir įvyksta tada, kai žmogus keliauja ne vien siekdamas įveikti atstumą ar „atsižymėti“ prie kažkokios šventenybės – pavyzdžiui, apsikabinti šv. Jokūbo statulą Kompostelos katedroje. Svarbiausias piligrimystės požymis yra tas, kad keliaujama lėtai, be to, atidžiai, budriai, nes kartais pakeliui žmogui „prabyla“ visiškai atsitiktinis ir niekuo neypatingas daiktas ar praeivis. Tad svarbu galvos „nepalikti“ namie. Be to, iš piligrimystės galima parsinešti ir svarbių atradimų, kurie vėliau pravers gyvenime.

            Pavyzdžiui, aš pati iš šv. Teresės išmokau gyventi drąsiai, o dabar rašydama knygą apie Šv. Toribijaus piligrimystę įpratau žvelgti į kasdienybę iš daug platesnės perspektyvos, kaip į vietą, kur susikerta praeitis ir ateitis… Tada visai kitaip atsiskleidžia ir pakeliui matomos gamtos ir meno grožybės. Į tokias piligrimystes, kai keliaujama kojomis ir galva, ir noriu pakviesti skaitytojus.    

Šv. Teresė yra….

            Šv. Teresė Avilietė visų pirma yra puiki kasdienybės mokytoja. Ji gyveno ypač sudėtingame XVI amžiuje Ispanijoje, kai visur tvyrojo įtarumas, Inkvizicija rengė teismo procesus, o bemokslio žmogaus, ypač jei tai buvo moteris, apskritai žmogumi nelaikydavo. Kuo giliau susipažinau su jos gyvenimu, tuo labiau stebėjausi: kaip jinai sugebėjo šitiek daug nuveikti, tokių svarbių veikalų parašyti, net vyrų vienuolynų įsteigti, jeigu moteriai tuo metu net skaityti teologines knygas gimtąja kalba buvo draudžiama? Prisipažįstu, kad norėjau iš jos pasimokyti praktinės išminties, pasisemti patirties ir įkvėpimo. Ir viso to pas ją radau su kaupu. 

Jūsų knygą apie šv. Teresės miestus sudaro 2 dalys…

             Taip, ją sudaro pagrindinė knyga, kur pasakoju apie savo pagrindinės veikėjos gyvenimą ir nuotykius; jinai iliustruota nuotraukomis iš tų miestų, kuriuose šv. Teresė paliko savo pėdsakus. Tos nuotraukos – informacinės (juk esu žurnalistė), taigi, skirtos ne pasigrožėti, bet perduoti žinią. O svarbiausia – pakviesti skaitytoją patį atrasti tuos miestus, truputį pabūti detektyvu, iš pradžių ieškant sudominusių temų internete, o paskui – galbūt ir fiziškai nukeliauti į tuos miestus. Tokiu atveju labai pravers antroji knygelė, Praktinis priedas, kurio formatas yra patogus įsimesti į kišenę keliaujant. Jame – miestų planeliai ir trumpi įdomiausių, o ypač susijusių su šv. Terese, tų miestų vietų aprašymai. Šitoks informacijos suskirstymas pasiteisino: sutikau Ispanijoje žmonių, kurie keliauti nutarė perskaitę pagrindinę knygą, o į kelionę pasiėmė Praktinį priedą. Tad ir antroji kelionių knyga yra sudaryta tokiu pat principu.

Knygoje aprašoma…

            Kaip nurodo pats pavadinimas, knygoje pristatomi 17 Ispanijos miestų, kuriuose šv. Teresė įsteigė savo vienuolynus. Dažniausiai steigimas vykdavo su daugybe nuotykių, ir man buvo labai įdomu „iš arti“ stebėti, kaip Teresė sprendžia kylančias problemas. Tad ir dabar galime sekdami jos paliktais pėdsakais per tuos miestus ne tik geriau susipažinti ir susidraugauti su Terese – kaip sakoma, kartu keliaujant galiausiai susidraugauji – bet kartu ir susidaryti kelionės planą tikslingai, o ne tiesiog važiuoti nuo vieno objekto prie kito. Tokiu būvu aplankome ne tik keturis UNESCO sąrašui priklausančius miestus (bet juos atrandame iš „kitokio kampo“), bet ir mažus jaukius miestelius, į kuriuos šiaip nebūtume užsukę – Malagoną, Beas de Segurą ir kitus.  

Ką turite mintyje, sakydama, kad „palėpėje daug turto sukaupta. Šv. Teresė daug duoda kasdienybei.“?

            Iš pradžių turėjau pati sau atsakyti į klausimą: ką man, XXI a. lietuvei, gyvenančiai „normalų“ gyvenimą – šeima, darbas… – gali pasakyti prieš penkis šimtmečius gyvenusi ispanų vienuolė, ir dar visiškai uždarame vienuolyne. Ir nuostabiausia, kad kaip tik iš jos išmokau didelio praktiškumo. Šv. Teresė ne tik buvo labai drąsi, tiesiakalbė ir turėjo neprilygstamą humoro jausmą, bet, pavyzdžiui, gerai mokėjo skaičiuoti pinigus. Juk ji buvo pirklio anūkė. Iš jos išmokau negailėti pinigų tam, kas iš tiesų svarbu, bet nesvarbiuose dalykuose susiskaičiuoti kiekvieną centą ir nepaisyti žmonių kalbų bei madų. Taip šv. Teresė vaikščiojo sulopytu abitu, bet už namą vienuolynui Tolede sumokėjo 42 kilogramus aukso.   

Kuo garsi ispanų vienuolė Šv. Teresė gali būti svarbi šiuolaikiniam lietuviui?

            Paskutinę rugsėjo savaitę turėjau laimės sulaukti pirmos lietuvių piligrimų grupės po dvejų karantino metų. Važinėjome po Teresės miestus, džiaugėmės, aikčiojome, bet kelionės pabaigoje jie labiausiai minėjo vieną juos nustebinusį dalyką: Teresė, gyvenusi tame pačiame amžiuje kaip Liuteris, pakeitė Bažnyčios tvarką ne mažiau negu jis, tačiau tai padarė… iš vidaus. Teresė sugebėjo pakeisti labai netobulą savo gyvenamąją tikrovę laikydamasi taisyklių, nors atrodė, kad paprasčiau tas taisykles išmesti arba pačiai trenkus durimis išeiti ir įkurti savo bažnyčią, tobulesnę geresnę. Bet ji to nepadarė. Tad iš Teresės mokausi pirmiausia sveiko proto: blaiviai pasverti tikrovę, nepasiduoti kvailinančioms baimėms nei svaiginančioms svajonėms ir įžvelgti, ką šiuo metu galima iš tiesų pakeisti ir kaip, o ką būtina išlaikyti. 

Jūs keliate netikėtą mintį, jog prikeliate naujam gyvenimui, tarsi perdirbate, „palėpės turtus“. Papasakokite plačiau.

            Čia kalbu apie mūsų senelių tradiciją, bet turiu galvoje ne vaikščiojimą rateliu aplink laužą, bet apie gilesnius dalykus – jų gyvenimo išmintį. Ir mums kartais sunku susitaikyti, kad ta jų išmintis yra krikščioniška, nes tai nemadinga. Tarp mūsų prigijo graži romantizmo laikų pasakaitė, kad lietuvis savo esme yra pagonis. Tačiau čia sveikas protas sako: kokia pagonybė po šešių šimtų metų krikščionybės? Juk penkiolika žmonių kartų pasikeitė, o kiek karų, suiručių, tremčių… Tik bažnyčios išstovėjo – institucija, pajėgianti palaikyti istorinį tęstinumą. Ir apskritai: ranką prie širdies prisidėję, ar tikrai norime mokytis gyventi iš romantikų? Žavėtis pragarais, gerti per naktis, svaigintis narkotikais (absenta), švaistyti psichinę energiją naktiniuose klubuose, pulti po traukiniais iš nelaimingos meilės kaip Ana Karenina?.. Po tokių romantiškų naktų rytą gyventi nesinori. Tad belieka pripažinti, kad geriausią kasdienės laimės receptą iki šiol yra pasiūlę ne gražuoliai elfai, bet hobitai. Tad ir mes neturėtume lengva ranka atmesti krikščionybės kaip sausos, pernelyg dvasingos, svetimos gyvenimui… Juk ją atmetę pasijusime tuščiomis rankomis, ir teks lėkti ieškoti pas kitas tautas išminties, o ji dulka, laukia mūsų močiutės skrynioje – taip, tos pačios močiutės davatkėlės, kuri apsigaubusi skaryte eidavo į bažnyčią. Pavyzdžiui, paskutinis lobis, kurį pabandžiau ištraukti iš seno kuparo, yra protingumo dorybė arba praktinė išmintis. Apie ją ir parašiau kitam „Kelionės“ numeriui.

Papasakokite apie savo antrąją knygą „4 keliai prie Gyvybės medžio“.

Joje aprašau septynių amžių senumo piligrimystę Šiaurės Ispanijoje, kalnuose Picos de Europa. Jų širdyje esančiame Liebanos slėnyje nuo VII a. stovi Šv. Toribijaus vienuolynas, o jame saugoma didžiausia pasaulyje Kristaus Kryžiaus relikvija – tokia didelė, kad ją netgi leidžiama paliesti (Lietuvoje turime tik milimetrines skiedreles, kaip ir daugybėje kitų pasaulio vietų). Prie to atokaus vienuolyno per kalnus veda keturi keliai iš įvairių pusių – Santander, Oviedo, Leon ir Palencia. Nuostabiausia, kad kaip tik tame vienuolyne VIII a. buvo parašytas garsiausias visų laikų Apokalipsės – paslaptingiausios Biblijos knygos – komentaras.

            Be to, tas pats autorius pirmasis prabilo ir apie tai, kad šv. Jokūbas yra Ispanijos globėjas, tuo pačiu padėdamas pamatus būsimam Jokūbo keliui atsirasti. Savo kelionių knyga ir kviečiu mintimis, o paskui gal ir fiziškai aplankyti tas ypatingas vietas. Pagrindinėje knygoje pristačiau svarbiausius Apokalipsės simbolius, kaip juos suprato viduramžių mąstytojai ir meistrai, kad keliaudami pabandytume pažvelgti į pasaulį jų akimis. Po to gyvenimo akcentai gali susidėlioti visai kitaip, ir apskritai, įsitikinus, kiek bėdų sugebėjo įveikti mūsų protėviai, darosi daug drąsiau gyventi.  

Veikla Jus suveda su lietuviais iš Lietuvos ir iš kitų šalių. Papasakokite, kokie ryšiai Jus sieja su Lietuva, su Ispanija, lietuviais Ispanijoje, lietuviais pasaulyje.

            Tikrai, pradėjusi rašyti knygas ir organizuoti piligrimines keliones nė nepagalvojau, kad gausiu tokią dovaną – susipažinti su svetur gyvenančiais tautiečiais, o kartu ir su skaitytojais Lietuvoje. Juos pas mane „atveda“ šv. Teresė Avilietė, o dabar tikiuosi, kad atves ir ši antroji knyga. Smagiausia būna, kai knyga tampa proga nuvažiuoti į svečius. Šiaip nemėgstu keliauti „be reikalo“ – esu tikrų tikriausia namisėda ir knygų lentynos pelė. Tačiau jei žinau, kad kažkas manęs laukia, ir kad kažkuri vieta atsiskleis gyvai, asmeniškai per šeimininkų svetingumą, tada „sparnai“ patys pakyla skristi. Tokiu būdu susipažinau su nuostabiais žmonėmis Madride, Valensijoje, Granadoje, o ir Lietuvoje gerokai pavažinėjau. Kitas būdas megzti ryšius – tai priimti Ispanijoje piligrimus ir keliautojus iš Lietuvos, padėti jiems gyviau prisiliesti prie ispaniškos tikrovės, kad tai nebūtų turizmas, bet tikra gyva piligrimystė: apsigyventi veikiančiame XVI a. vienuolyne, eiti į svečius pas seseris, užvažiuoti į tikrą ispanišką kaimų kaimą, kur, kaip manoma, iš tiesų gimė šv. Teresė… Taigi statydama tiltus ir pati jais nueinu pas žmones, Tai – didelė dovana. 

Jūsų pirmoji knyga išleista lietuvių ir ispanų kalbomis, vyko pristatymai Lietuvoje ir skirtinguose Ispanijos miestuose. Ar skaitytojai turės progą pasitikti ir Jūsų antrąją knygą?

            Lietuvoje pavyko surengti apie dešimt „Šv. Teresės miestų“ pristatymų, ir tai yra daug, nes mūsų šalyje ši šventoji nebuvo populiari – teturime vieną jai skirtą šventovę Vilniuje, ir tai žmonės dažnai nežino, kokiai Teresei ji skirta. Smagu, kad pavyko plačiau pristatyti tokią įdomią, ir tiek daug duoti galinčią asmenybę mūsų šalyje. O ispanams jų žymiausią šventąją (ispanišką knygos leidimą) pavyko pristatyti Santandere, Madride, Valensijoje ir Granadoje, išėjo keletas straipsnių spaudoje. Paskui numatytą pristatymų maratoną teko nutraukti dėl pandemijos.

            Lietuvos garbės konsulė Kantabrijoje Ana B. Gutierrez entuziastingai palaikė antrosios mano knygos kūrimą – juk ši pasakoja apie gimtąjį Anos kraštą, ir tai bus pirmas kartas, kai jo istorija, gamta ir kultūra taip plačiai pristatomi lietuvių kalba. Knygai išėjus tikimės ją palydėti pas skaitytojus ir ta pačia proga pristatyti ir šią, mums mažiau pažįstamą šiaurinę Ispaniją. 


Kas Jums buvo Ispanija prieš 20 metų? Kas yra dabar? Kaip keitėsi Jūsų ryšys su Lietuva?

              Prieš dvidešimt metų Ispanija atrodė daug labiau nutolusi nuo Lietuvos: skrydžiai – labai brangūs, tad kelionė būdavo didžiulis įvykis, interneto ryšys irgi nebuvo nuolatinis, telefono skambučiai – nepigūs, nuotraukos – analoginės, o valiuta – skirtinga. Mes vieni kitiems buvome baisi egzotika, be to, lietuvaičiai dar buvo tik pradėję vykti į Ispaniją, tad neturėjome įkvepiančių pavyzdžių ir gerų bičiulių, kokių turime šiandien. Galbūt buvo ir šiek tiek psichologinio nepilnavertiškumo komplekso iš mūsų pusės: pavyzdžiui, pati tikrai nesijaučiau galinti ką nors Ispanijai duoti. Manau, dabar nusistovėjo daug sveikesnis santykis su abejomis šalimis – tam reikia laiko ir įdirbio, kaip sakydavo viena draugė, „išsėdėti vietą“. Ir šioje vietoje aš tarsi savotiškai atlieku gidės vaidmenį: ispanams rodau, pasakoju apie Lietuvą, o lietuviams – apie Ispaniją. Mano tikslas – parodyti, kad galime vieni kitus praturtinti, paskatinti drąsiai dalintis ir kartais pasufleruoti, kur ir kaip tai daryti. Dabar jau tvirtai žinau: žmogus jaučiasi turtingas (ir laimingas) ne tada, kai apsitveria aukšta tvora ir sėdi ant pinigų maišo, bet tik tada, kai dalinasi – paprasčiausiai žino, kad yra toks turtingas, jog pajėgia kitam duoti kažką labai gero, ir tai priklauso ne nuo kišenės, bet nuo dvasios „storumo“.

Ispanijos lietuvių bendruomenės naujienos ir aktuali informacija www.lituanos.es Norintys pasidalinti lietuviams Ispanijoje aktualiais klausimais, aprašymais, istorijomis, renginiais rašykite į labas@lituanos.es

Categories: Straipsnis